Viena erdvė ir vienas laikas sukvietė į Hamburgą Vokietijoje gyvenančius ir kuriančius menininkus, kultūrai neabejingus lietuvius bei lietuvių kultūra besidominčius vokiečius iš Hamburgo ir artimiausių regionų. Nors vienintelė erdvė buvo padalinta į atskiras erdves, o laikas išskyrė renginį į dvi pagrindines dalis: „Meno sesija“ ir „Meno simbiozė“, tačiau viskas vyko vienoje erdvėje, o laikas, nors ir skirtingas, jungė visą programą į visumą.

Pirminį susirinkusių  sutrikimą keitė pasirinkimo galimybė: vieni galėjo susikaupti prie Sergejaus Sisulino ir Gedimino Šimkaus fotografijų, kiti -kavinukėje su taure vyno susimąstyti prie Andriaus Čeponio darbų.

Parodos vaizdinių sukeltą įspūdį papildė toje pačioje erdvėje rodomas šokio teatro „Kunas Modernus“ režisierės ir choreografės Gerdos Raudonikis (Braunschweig) sukurtas ir nufilmuotas šokis – spektaklis “Skrydžio svajonė” , o vėliau rodomas Agnės Ručytės (Hüttenfeld) ir jos bendraminčių sukurtas filmas “Perženk ribą”.

Bendrą nuotaiką papildė po meno sesijos susirinkusių kavinukėje menininkų išpažintys apie savojo kelio paieškas bei tęsiamos diskusijos, kurias sukėlė „Meno sesijos“ metu skaitomi pranešimai.

Deja, negailestingas laikas sutrukdė visiems išsisakyti, o artėjantis visų susirinkusių menininkų pasirodymas augino įtampą, kuri plito, sukeldama bendrą jaudulį.

Sklindant pianino, saksofono, gitaros garsams bei solisčių Jolantos Busch(Hamburgas) ir Auksės Marija Petroni (Rostock) balsams, susirinkusieji žengė pro atvertas duris į salę.

Improvizuotoje meno scenoje garsų kakofonija, išprovokavusi vieniems šoką, kitiems susidomėjimą, palaipsniui tilo, išryškindama šiugždesį, kurį sukėlė, paslaptingai kildama iš laikraščių krūvos, jauna šokėja Melanie Henke (Hamburgas). Jos rūbo koliažas iš Lietuvos ir Vokietijos kultūrinių laikraščių ir žurnalų puslapių: „Literatūra ir menas“, „Nemunas“ , „Literatur“ , „Die Zeit“ ir kt. įrodinėjo visiems betarpišką dviejų kultūrų jungtį. Plastiškais rankų judesiais ji perteikė emocijas kitai jaunai šokėjai Raimondai Gudavičiūtei, kuri savo profesionalia šokio raiška prikaustė visų dėmesį, norint įminti kiekvieno judesio reikšmę.

Po modernaus šokio Auksės Marija Petroni sopranas, prasiskverbęs į kiekvieno vidų, plėtė ribas, gąsdindamas keliančia į padanges galia. Be jokių pauzių įsijungė Danieliaus Bremer solo saksofonas, pianinu pritariant Aušrai Bremer (Hamburgas). Juos keitė gitaros garsai ir Romo Cegialio (Hamburgas) švelniu balsu dainuojama poezija. Po to pianistė Daiva Velminskaitė (Aurich) nustebino muzikiniais tonais, byrančiais iš po jos pirštais liečiamų klavišų.  Juttos Noak skaitomos eilės, lydimos pianino garsų, baigėsi žodžiais apie tauriausią visatos garsą – Žmogaus balsą, ką ir įrodė savo nuostabiu soprano balsu solistė Jolanta Busch (Hamburgas). Jaunystės ieškojimuose nepasiklydę broliai Vaidas ir Ignas Bruder (Bona) savo progresyvia kalbama instrumentine muzika tapo visiems nauju atradimu. Pradinis jų susikaupimas sukaustė visus laukimu; absoliučioje tyloje pakrypę jų kūnai, rankose laikantys instrumentus, neišduodantys jokio garso, regis, užpildė garsais visą erdvę, kuri vibravo, o jų sustingę kūnai kalbėjo. Veik be pauzės ir vėl dainavo Auksė Marija Petroni ir Jolanta Busch akomponuojant pianistei Daivai Velminskaitei, kurios draugas vokietis – gitaristas, pabaigai dainuodamas lietuviškai dainą, pavergė visų simpatijas.

Visų nusivylimui ir vėl laikas, palydėjęs dieną į vakarą, sukėlęs troškimą pratęsti vakarą iki aušros, deja, privertė skirstytis. Tačiau susitikimas su menininkais gyvenančiais ir kuriančiais Vokietijoje įtikino visus meno galia bei patvirtino A.J. Greimo žodžius „Kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – žmogaus kultūra…“

Tekstą parengė Jutta Noak