Herta Müller

Vokietijos dienraštyje „Die Zeit“ publikuotas Ulricho Greinerio pokalbis su šių metų Nobelio literatūros premijos laimėtoja Herta Müller apie ankstesniais laikais patirtą persekiojimą ir vėlesniaisiais atėjusią šlovę, apie susitaikymą, silpnus nervus ir sudėtingą klausimą, ką veikti su vienu milijonu eurų. Jūsų dėmesiui – šio pokalbio vertimas.

Kas Jus džiugina gavus Nobelio premiją?

Priimu tai kaip atpildą. Daugelis mano, jog gaudamas Nobelio premiją įgyji ir ypatingą statusą. Tačiau rašytojas negali turėti statuso. Džiaugiuosi, kad įvertinimo sulaukė mano gvildenama tema, visada vienaip ar kitaip susijusi su diktatūra bei planingu individo naikinimu – individo, kuris totalitaristinėje visuomenėje apskritai yra nieko vertas. Džiaugiuosi dėl draugų, tapusių teroro aukomis, o tokių ne vienas. Taip pat džiaugiuosi dėl Oskaro Pastioro, jis pats būtų džiūgavęs kaip vaikas.

Jūsų naujoji knyga „Kvėpavimo sūpynės“ („Atemschaukel“) – tai tarsi paminklas šiam nuostabiam prieš penkerius metus mirusiam rašytojui.

Taip, tai tiesa, tik apmaudu, kad jam nebeteko to patirti. Tokiais atvejais sakoma, jog galbūt jis sėdi ant debesies krašto ir žiūri. Tai nepaprastai guodžia, bet aš netikiu tuo. Jo urna buvo įdėta į žemę, o ne į dangų.

Kartais žmonės viliasi, kad praeitis nutolsta. Ar taip būna?

Ji niekada nenutolsta, nesvarbu, kokiomis sąlygomis žmogus gyveno. Kiekvienas išgyvena baimę, kai nutrūksta santykiai arba kamuoja liga. Tokie dalykai pakeičia žmogų, jie niekur nedingsta. Juo labiau tais atvejais, kai kalbama apie ekstremalias, žmogų suluošinusias situacijas, išgyventą mirties baimę, nes jis, kaip mano atveju, buvo persekiojamas represinio aparato dar penkiolika metų. Tačiau prie to keistu būdu priprantama, tai tampa makabriškai normaliu dalyku. Žmogus prisijaukina savo baimę ir bando elgtis kažkaip kitaip. Kartkartėmis jam tai netgi pavyksta, nors niekada neapleidžia mintis, jog iš tikrųjų yra kitaip. Tu tarsi stovi greta savęs, ir to turėjau mokytis visus tuos metus: stovėti greta savęs. Kaip ir dabar, kai kalbama apie šią premiją, aš stoviu greta savęs. Esu labai patogiai šizofreniška.

Kai atvykote čionai 1987-iaisiais, ar Jums neatrodė, jog mes Vakaruose esame visai be nuovokos?

Šiuo atžvilgiu ne, kadangi čia, Vokietijoje, diktatūra nebuvo naujas dalykas. Juk nacionalsocializmas čia ne tik viešpatavo, jis čia buvo sukurtas. O po to į VDR atėjo diktatūra, kuri buvo to paties sukirpimo, kaip ir kitos Rytų Europos diktatūros.

Tai vienur, tai kitur pasigirsdavo abejonių dėl Jūsų kūrybos.

Buvo priekaištaujama, esą aš rašanti vien tik apie praeitį. Manęs klausinėjo, kada galų gale pradėsiu rašyti apie Vokietiją ir dabartį. Tai stebino mane. Juk niekada nebūtų suabejota, jog tokie autoriai kaip Primo Levis, Jorge‘as Semprúnas arba Georges-Arthuras Goldschmidtas pernelyg daug kalba apie nacių vykdytus nusikaltimus.

Greičiausiai taip yra dėl to, kad Federacinėje Respublikoje dešinioji ideologija buvo vertinama griežčiau negu kairioji.

Tiesa, komunistinis teroras ilgą laiką buvo tarsi nepastebimas. Vokietis iš Vakarų Vokietijos verčiau stengdavosi išvengti tų priekabių, kurias būtų tekę patirti vykstant tranzito maršrutu arba Friedrichstrasse stotyje, ir važiuodavo kita kryptimi, į atvirą erdvę, Prancūziją arba Italiją, kur bent yra ką pamatyti. O ką pamatysi VDR, toje šaltoje, nykioje, frustruotoje šalyje? Juk VDR nebuvo valstybė. Rumunai buvo rumunai, vengrai buvo vengrai, o štai Rytų vokiečius nuo vokiečių Vakaruose skyrė tik ideologija. Toji ideologija buvo primesta, ir dėl to VDR buvo tokia nelaiminga.

Kai Jums pagaliau buvo leista palikti Rumuniją, Vokietijos Federalinė žvalgybos tarnyba traktavo Jus kaip Rumunijos slaptosios tarnybos bendradarbę.

„Securitate“ buvo nekenčiama, ir, norint kam nors pakenkti, buvo paskelbiama, jog tas asmuo bendradarbiauja su šia tarnyba. Tai buvo „Securitate“ darbas, kadangi aš atsisakiau šnipinėti, o Federalinė žvalgybos tarnyba jais patikėjo. Greičiausiai ji gavo šią informaciją iš kraštiečių draugijos. Dar prieš atvykdama į Vokietiją, gaudavau laiškų iš vadinamųjų tėvynainių, esą aš nelaukiama toje šalyje. Bendruomenės laikraščiuose prieš mane buvo vykdomos kampanijos, man buvo klijuojama šnipės etiketė. Buvo netgi manoma, jog savo pirmąją knygą „Žemumos“ („Niederungen“) parašiau slaptosios tarnybos užsakymu. Ir Federalinė žvalgybos tarnyba sutiko mane taip, tarytum būčiau šnipė. Turėjau prisipažinti, su kuriais žvalgybininkais esu užmezgusi kontaktą, o aš aiškinau jiems: tai jie yra užmezgę kontaktą su manimi, o ne aš su jais, tai skirtingi dalykai. Tada tarnautojas tarė: palikite man spręsti apie skirtumus, už tai moka man. Tada man vos neplyšo širdis. Būčiau mielai ėmusi ir tuojau pat išvažiavusi. Bet kurgi? Ir kai vėliau atvykau į Berlyną, tai įvyko praėjus vos kelioms savaitėms, staiga apsireiškė Konstitucijos apsaugos tarnyba ir įspėjo, jog man kelia grėsmę „Securitate“ žmonės, ir kad dėl mano saugumo jie patruliuos gatvėje. Jie patarė man nusipirkti startinį pistoletą, nepriimti dovanų, nesilankyti svetimuose butuose. Paskutinis sakinys prieš man galiausiai paliekant Federalinės žvalgybos tarnybos įstaigą buvo: jeigu turite užduotį, vis dar galite mums apie tai pasakyti. Visa tai absoliučiai nederėjo tarpusavyje.

Na, bet Jūs juk rašėte ne dalykines knygas, o poetines. Kokią reikšmę Jums turi literatūrinė adaptacija?

Aš niekada neketinau rašyti. Pradėjau daryti tai tada, kai nebeišmaniau, kaip kitaip galėčiau sau padėti, kai patyčios darėsi vis nepakenčiamesnės. Tada mirė mano tėvas, ir aš nebežinojau, kur mano vieta ir kas aš iš tikrųjų esu. Kai buvau paversta liaudies prieše, nuo manęs atsiribojo kolegos fabrike, jie vengė manęs, ir taip aš buvau įstumta į vienatvę. Tai skaudino, ir tada aš pradėjau rašyti apie Nitzkydorfą, iš kurio buvau kilusi, apie valstiečius, kurie gyvena ten jau 300 metų ir visą gyvenimą neiškelia iš ten kojos. Palikti savo kaimą juos priversdavo tik didelės katastrofos, pasauliniai karai ir deportacijos. Ir tie, kurie likdavo gyvi, sugrįždavo į savo kaimą lyg magneto traukiami.

Ir tada nesiliovėte rašiusi.

Taip, tačiau parašiusi knygą kaskart galvoju: dabar jau viskas, dabar jau užteks. Tačiau vieną kartą pradėjus taip verti savo gyvenimą ant siūlo, jau nebeįmanoma liautis, nebeįmanoma išsisukti.

Jūsų knygos labai skiriasi viena nuo kitos, kiekviena jų parašyta vis kitokiu stiliumi, jų melodija kas kartą vis kitokia. Kaip Jums tai pavyksta?

Nėra jokio išankstinio sumanymo. Tik tada, kai pasirenku naujos knygos temą, šioji pati ieško išraiškos priemonių, ritmo, sukirpimo. Pati tema perima režisūrą į savo rankas.

Jums tada belieka rasti žodžių, kalbą?

Kalba pati savaime neegzistuoja, arba literatūroje ji egzistuoja vienodai, kaip ir kasdienybėje. Juk mūsų patyrimai patiriami ne per kalbą, o tam tikrose vietose, tam tikromis dienomis, su tam tikrais žmonėmis, ir visa tai aš turiu išskleisti per kalbą. Tai yra dirbtina, tarsi įvykio pantomima. Ir aš galiu vien tik stengtis padaryti taip, kad toji pantomima priartėtų prie tikrosios esmės

Skaitant „Kvėpavimo sūpynes“ dėmesys krypsta į tai, kad Oskaro Pastioro gyvenimas pateikiamas ne chronologiškai, jo deportacija iš Rumunijos, jo gyvenimas sovietiniame lageryje, jo grįžimas į gimtinę.

Tų penkerių metų neketinau išrikiuoti paeiliui. Aš norėjau akcentuoti žalą, kurią jis patyrė, ir turėjau pavaizduoti jį traumavusias situacijas. Todėl turėjau aprašyti lagerio kasdienybę, kuri kartodavosi vis iš naujo ir metai iš metų darėsi vis baisesnė. Oskaras niekada nežinojo, ar kada nors išeis iš lagerio. Jis tarė sau: jeigu lemta čia likti, tai ir bus mano gyvenimas, rusai juk taip pat gyvena.

Jūsų knygoje yra vienas vilties kupinas sakinys, kurį ištaria močiutė: „Aš žinau, tu sugrįši.“

Oskaras sakė man, kad šis sakinys išgelbėjo jam gyvybę.

Ar įmanomas susitaikymas?

Kaip įmanoma susitaikyti su katastrofa? Kaip man susitaikyti su „Securitate“?

Ir su tuo karininku, kuris anuomet Jus kankino?

Aš pamačiau jį atsitiktinai, kai po N. Čaušesku nuvertimo atvykau į Rumuniją. Sutikau jį gatvėje, bet atpažinau ne iš karto, buvo šalta, ir jis buvo susisukęs į paltą bei užsidėjęs kailinę kepurę. Atpažinau tą žmogų tik dėl to, kad iš išgąsčio bandė slėptis žmonių eilėje. Aš priėjau prie jo ir pasakiau: „Matote, dabar Jūs turite manęs bijoti, kaip aš anuomet Jūsų, ir kam to reikėjo?“ Tomis savaitėmis, iškart po diktatūros žlugimo, žmonės buvo tokie įniršę, kad jis turėjo bijoti būti nulinčiuotas. Dabar jis jau miręs. Tačiau jis niekada nebūtų galėjęs susitaikyti su manimi, nes jis juk buvo aparato atstovas. Ir aš su juo, nes turiu daug draugų, kurie yra žuvę. Turėčiau susitaikyti ir jų vardu, o už tai aš niekada negalėčiau prisiimti atsakomybės.

Vadinasi, belieka vien tik stengtis, ką Jūs ir darote, kad šis skirsnis nebūtų užmirštas.

Pats niekada nepamirši, o kai rašai apie tai, neišvengiamai atkreipi ir kitų dėmesį.

Neišvengiamai?

Aš neturiu jokios misijos, tiesiog aš pati turiu rūpesčių su savimi, su tuo, kas man buvo padaryta, man ir daugeliui kitų. Kiek daug nelaimių mačiau, kiek daug žmonių buvo suluošinta!

Sakėte, kad Nobelio premija yra atpildas. Ar tai yra ir žalos atlyginimas?

Tokio dalyko negali būti, tačiau svarbu, jog šio pasaulio diktatūros yra stebimos, kad joms nėra taip lengvai atrišamos rankos. Deja, pasaulyje jų tebėra per daug, tai vis nesiliauja. Prisiminkite Kiniją, dabar besisvečiuojančią Frankfurto knygų mugėje. Prisiminkite menininką Ai Vei Vei, kuris buvo sumuštas saugumiečių. Liūdna, kad su tokiais dalykais susitaikoma, kad tai reliatyvizuojama ir netgi bandoma rasti kompromisą, kaip reprezentatyviai pateikti Kiniją. Arba prisiminkite Iraną, kur nusikaltėliai, patys turintys stoti prieš teismą, tempia į teismus kitus, kiša juos į kalėjimus arba netgi žudo. Kam nesvetimos tokios visuomenės, tas žino, ką tai reiškia. Tokiais atvejais vėl apima bejėgiškumo jausmas ir pyktis.

Ar Jūsų gyvenime dabar kas nors pasikeis?

Kas turėtų pasikeisti? Iš tikrųjų aš tik dairausi ir stebiuosi. Man taip pasisekė, dažnai negaliu to suprasti. Ir skaudu, kai galvoju apie žuvusius draugus. Yra gerų sutapimų ir blogų, gyvenimas yra labirintas.

Ar Jūsų nervai stiprūs?

Mano nervai silpni, tačiau esu užgrūdinta.

Ar įsivaizduojate, ką veiksite su tokia didele pinigų suma – beveik vienu milijonu?

Ne. Su pinigais aš turiu nedaug patirties, su jų stygiumi – kur kas daugiau.

DIE ZEIT, Nr. 43, 2009 10 15, vertė Dangė Vitkienė

Bernardinai.lt