Fotomenininkė Ramunė Pigagaitė

Frankfurte gyvenanti fotografė Ramune Pigagaitė šiemet pelnė tarptautinę Kodako foto kalendorių premiją ir bronzos medalį.
Foto kalendorių konkurse dalyvavo 1200 kalendorių. Geriausiais žiuri komisija išrinkto 11, tarp kurių ir Ramunės Pigagaitės ,,Upių vadovai“ (Fluss Manager 2010), pernai išleistas ,,Klartex“ leidyklos Esene.
Premijas pelnę ir konkurse dalyvavę kalendoriai buvo eksponuojami Ūkio namuose Štutgarte (List-Saal und Eyth-Saal im Haus der Wirtschaft).
Lietuvės Ramunės Pigagaitės fotografijos yra sulaukusios Vokietijoje išskirtinio dėmesio. Ji aktyiai dalyvauja Vokietijos ir tarptautinėse parodose.
Reikšmingi solidūs albumai „Menschen meiner Stadt“ („Mano miesto žmonės“; Heidelbergas, 2008), „Hessische Literatur im Porträt“, („Heseno žemės literatūrinis portretas“; Marburgas, 2006), „Dorfbewohner“ („Kaimų gyventojai“; Leipcigas, 2005).

Apie fotografiją, kaip vidinės būsenos išlydį,
pasisako Hamburge gyvenantys jauni fotografai

Andrius Čeponis

Fotografija man – atradimų kelionė

Sergej Sisulin

Fotografija man – pabėgimas iš realybės

Gediminas Šimkus

Fotografija man – galimybė parodyti pasaulį taip,
kaip aš jį matau

Apie fotografiją kaip meną

JŪRATĖ JEGOROVA

Atsiradusi kaip tikrovės fiksavimo priemonė, vėliau tapusi pagalbiniu vaizduojamojo meno (daugiausia tapybos) įrankiu, fotografija netikėtai tapo savarankiška meno šaka – ambicinga ir įspūdinga. Įvairūs specialistai fotografiją vertina įvairiai: vieni daugiausia dėmesio skiria dokumentavimui, kiti ją laiko priemone meniniam rezultatui pasiekti, tretiems svarbiausias meninis rezultatas ir yra pats dokumentavimas.
Fotografijos istorija ištisai buvo lydima nuolatinių priešpriešų. Anot fotografijos meno tyrinėtojos Susan Sontag, šios priešpriešos – paprastas atspaudas prieš aranžuotą atspaudą, tapybiška fotografija prieš dokumentinę fotografiją; kiekviena jų yra skirtinga diskusijos apie fotografijos santykį su menu forma: kiek fotografija gali priartėti prie meno“.
Klasifikuojant, analizuojant fotografiją svarbu atsižvelgti, kaip joje įprasminamas vienas ar kitas reiškinys, koks tokio užmojo tikslas. Remdamiesi šia prielaida, vieni teoretikai skirsto fotografiją į kūrybinę ir nekūrybinę, t. y. meninę ir dokumentinę bei mokslinę. Kiti jos žinovai išskiria dokumentinę, kronikinę ir estetinę fotografiją, o dar kiti – mokslinę, dokumentinę, reportažinę, meninę bei taikomąją.
Vienas fotografijos išradėjų Foxas Talbotas užpatentavo fotografiją kalotipijos pavadinimu (nuo graikiško žodžio kalos – gražus + typos – atspaudas); Julija M. Cameron tvirtino, jog fotografija yra menas todėl, kad ji, kaip ir tapyba, ieško grožio. Taigi, grožis (kurio samprata laikui bėgant iš esmės keičiasi) fotografijoje turėjo meninį „užtaisą“.
Atsiradus fotografijai, pirmaisiais dešimtmečiais vyravo idealizuoti, to meto grožio sampratą atitinkantys vaizdai. Ir iki šiol daugumos fotografų mėgėjų tiks¬las yra „graži“ fotografija, vaizduojanti moters veidą, kūną, idilišką saulėlydį ar kitas sentimentalias akimirkas.
1915 m. Edwardas Steichenas nufotografavo pieno butelį, pastatytą ant ugniagesių kopėčių; tai buvo vienas pirmųjų kitokios sampratos, kas yra graži, t. y. meninė, fotografija, pavyzdžių. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio išgarsėti siekiantys profesionalai principingai nusisuko nuo nusaldintų lyriškų temų ir ėmė tirti paprastus, menkus ar net neskoningus dalykus.
Fotografuoti – tai suteikti reikšmės. Fotografijos yra ne tik pasaulio atvaizdas, bet ir specifinis jo įvertinimas. Tapytojas konstruoja, fotografas atskleidžia, ir nesvarbu pats vaizdavimo objektas, jo „taurumas“.
S. Sontag apie meninės fotografijos gimimą teigė, jog XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje atsiradus pirmiesiems fotoaparatams nebuvo profesionalių fotografų, negalėjo būti ir mėgėjų, tad ir fotografavimas neturėjo aiškios socialinės reikšmės. Tik industrializuota fotografija tapo menu. Kai industrializacija suteikė fotografijai socialinę reikšmę, reakcija į tai sustiprino fotografijos, kaip meno savimonę. Autorė pabrėžia, jog būtinybė nuotraukomis patvirtinti realybę ir praplėsti patyrimą yra savotiškas estetinis vartotojiškumas, į kurį dabar įjunkę visi.
Virgilijus Juodakis prieš porą dešimtmečių („Literatūra ir menas“, 1980 11 15) rašė: „Teisę vadintis menu galima pripažinti tik dviem fotografijos sferoms –¬ aranžuotąjai ir fotografikai. O fotoreportažinės nuotraukos sferą dera palikti fotopublicistikai ir nevadinti jos menine fotografija.“ Meninės fotografijos sferą jis iš esmės tapatina su tikrovės stilizavimo uždaviniais, tęsdamas beaux-arts (dailiųjų menų) tradiciją.
Iškyla klausimas, kodėl H. Cartier-Bressonas, Roberas Capa ir daugelis kitų, randamų ir aptariamų fotografijos istorijoje, vadinami XX a. menininkais, jeigu atstovavo vadinamąjai reportažinės-dokumentinės fotografijos linijai? Cartier-Bressonas savotiškai „tykodavo“ užbaigtos kompozicijos (lemiamos akimirkos, momento), kai aiškios formos sudaro vientisą struktūrą, sutampančią su veiksmo kulminacija. Jo „reportažai“ virsdavo menu fiksuojant realybės momentą, pasižymintį išraiškos ekspresija.
Algirdas Gaižutis knygoje „Menų giminystė“ teigia, jog H. Cartier-Bressonui pavyko sukurti tokius gyvus autentiškus vaizdus, kuriuose tarsi susilydo fiziniai ir psichiniai tikrovės aspektai, įvairios gyvenimo nuotaikos ir jų kontrastai. Kiekvienas prancūzų fotografo darbas pasižymi nepakartojamu asmenybės atspaudu ir stiliumi – tarsi gimęs instinktyviai ir be didesnių pastangų. Fotografija iš prigimties yra laisvo matymo forma, o talentingose rankose – patikima kūrybos priemonė. Nors, anot A.Gaižučio, analizuojant fotografiją svarbus pažintinis, informacinis ar estetinis fotografo santykis su objektu, nors svarbu fotografinio vaizdo atsiradimo tikslas ir jo panaudojimo galimybės, sąveikaujant trims fotografijos sritims – mokslinei, informacinei ir meninei, tačiau, mano įsitikinimu, bet kuriuo atveju svarbiausia autoriaus individualybė, talentas, pažiūros – kad ir kokį vaizdavimo principą jis pasirinktų. Pvz., mados fotografas Helmutas Newtonas buvo kur kas daugiau nei reklaminės mados tuštybės metraštininkas. Jo darbai reprezentavo stipriai erotizuotą mados pasaulio pusę, o tai pakeitė ir šios srities įvaizdį. Jis fotografijose jungė seksualumo, stiliaus, teatrališkumo elementus, paversdamas ją ne vien žurnalų iliustracijomis, bet pačiu moderniojo stiliaus menu, arba tiesiog šiuolaikiniu menu.
Fotografijos skirstymas turėtų aprėpti daugiau jos pavidalų ir atsižvelgti į fotografo santykį su objektu bei fotografinio vaizdo pobūdį. Žinoma, tai neišvengiamai subjektyvu ir individualu. Alfonsas Andriuškevičius teigė, kad menas yra estetinių jausmų žadinimas toje srityje jau išprususiam žiūrovui, turinčiam savo estetines nuostatas. Taigi kūrėjo ir suvokėjo santykis – būtina sąlyga.
Menas gyvas tik mūsų sąmonėje, priklauso nuo mus supančių daiktų poveikio. Suvokėjų išsilavinimas, patyrimas, pažiūros ar net nuotaika žiūrint į kūrinį yra skirtingi, tad ir kūrinių meniškumas yra suvokiamas subjektyviai.
Anot Susan Sontag, fotografija yra pats sėkmingiausias populiarios modernistinio skonio versijos įrankis: šiam skoniui parankus uolus aukštosios praeities kultūros demaskavimas, sąmoningas fotografijos flirtavimas su vulgarumu, meilė kičui, sugebėjimas sutaikyti avangardines ambicijas su komerciniais atlyginimais, požiūris į meną kaip į reakcingą, elitinį, snobišką, nenuoširdų, dirbtinį, nepažįstantį paprastų kasdienio gyvenimo tiesų reiškinį; jos galia paversti meną kultūriniu dokumentu.
Fotografiją pripažinus menu, jai galioja ir estetiniai principai, panašūs į vaizduojamųjų menų, t. y. forma, kompozicija, ypač – šviesos vaidmens. Tačiau meno samprata, jo mados ir tendencijos nuolatos kinta, tad kinta ir pačių objektų bei pasirinktų vaizdavimo būdų vertinimas. Paskutiniais dešimtmečiais, kuomet meno ribos tapo neapibrėžtos ir itin liberalios, menu gali būti viskas, juo labiau bet kokia fotografijos rūšis. Tai daugiau priklauso nuo meno kūrėjo (fotografo) bei suvokėjo (žiūrovo) santykio, nuo jų tarpusavio supratimo bei sugebėjimo siųs¬ti/priimti tą meninę žinią.

Parengė Juta Noak