Kultūros istorikė habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, kalbinama Liudviko GIEDRAIČIO, aptaria tai, kas svarbiausia, – Lietuvos lietuviškąją būtį.
Labai rūpi konkreti lietuvybės raiška, kaip mūsų gyvastingumo, išlikimo istorijoje sąlyga, buvimo būdas. Ar pakankamai svariai visuomenė suvokia šitai, ar lietuviškumas tebėra mūsų valstybėje svarbi vertybė, ar pati lietuvių kalba, pagaliau, vertinama kaip gyvybinės svarbos mums dalykas?
Manau, kad dalis mūsų visuomenės to nebelaiko vertybe. Ta dalis jau, matyt, taip ir liks prarasta… Lietuvybės raiška yra ne tik, vadinkim, horizontali, bet ir vertikali, nueinanti į amžių gilumą. Kiekvienas net žodis turi savo istoriją, gilumines prasmes. Su kiekvienu iš jų į mus atplūsta turtingas vaizdinių klodas. Nes savo kalbos žodžius mes perimam su visa jų evoliucija, buvimu kalbos sistemoje. Svetima išmokta kalba žmogui to nesuteikia. Jei gimtosios kalbos skambėjimas žmogui nebėra vertė – jis kažką labai esmingo praradęs.
Lietuvybė, tautiškumas, vėl sakau, – didžiulė ryšių sistema, buvimas kartu su savo istorija, jos apmąstymas, suvokimas, mokymasis iš jos, buvimas su savo kraštovaizdžiu, bendrija, perspektyvos įsivaizdavimas, emocinis ryšys su praeitimi, ateitimi, bendrumo, ryšio svarba. Visa tai turi tapti konkretaus žmogaus turiniu, jo turtu, gyvenimu. Kuo žmogus dvasiškai, intelektualiai turtingesnis, tuo ir ta ryšių sistema jame svaresnė, įvairesnė, buvimo su visais patirtis patvaresnė. Tada ir visas pasaulis įvairiaspalviškesnis, daug įdomesnis. O kuo žmogus skurdesnis – tuo ir ta lietuvybė jam paprastesnė. Mūsų kelią į ateitį taip įsivaizduoju: tegalim auginti žmogų, godų pasaulio įvairovės pažinimui, bet gerai suvokiantį savo nepakartojamą vietą: su sava kalba, praeitimi, ateitimi, bendruomene. Taip aš suprantu lietuvybę.
Netikėtas Jūsų požiūris… Tačiau tos „savo nepakartojamos vietos“ suvokimui reikia svarių teorinių darbų, tarkim, apie tapatumą…
Sutinku. Apie tapatybę dabar labai daug darbų, svarstymų. Stengiamasi aprėpti kuo daugiau nuomonių, viską suklasifikuoti ir iš to sukonstruoti… dar vieną popierinę nuomonę. Tai, be abejo, reikalinga. Be visumos supratimo, be pažinimo, kaip pasaulis suvokia tapatybę, mes taip pat negalim išsiversti. Bet jei nori, kad tai taptų svaru visuomenei, – būtinas galingas intelekto, kūrybos veiksmas, atsakant į klausimus, kokia tapatybė mums reikalinga, kaip ji gali veikti vardan mūsų išlikimo, ką daryti, kad ji – būtų. Tapatybė – plačiausia prasme kultūros reiškinys, negali būti nagrinėjamas vien „tikiu–netikiu“ kategorijomis ar vieno kurio mokslo instrumentais. Tai sunkiai aprėpiamas visuminės kultūros reiškinys. Daugeliui mokslininkų labai trūksta visuminio suvokimo. Europos Sąjungos mokslo pasaulyje dabar būtent ir skatinama peržengti vienos šakos siaurumo ribas. Visa tai puiku, bet reikia galingo intelekto ir kūrybinės pozicijos, kad suvoktum, kaip europinė nuostata turėtų, galėtų veikti čia, mūsų naudai.
Dabartinei moderniai visuomenei būtina nuolat ieškoti ir naujų lietuvybės raiškos būdų. Pasikartosiu: būti lietuviu reiškia būti labai kūrybišku, darbščiu, veikliu, energingu žmogumi, išlaikant, išsaugant savastį. Formulė sudėtinga, bet tokie ir laikai. Kiekviena bendrija turi surasti savo buvimo formas. Humanitarinių, socialinių mokslų žmonės turėtų išlaikyti pagrindinę orientaciją į lietuvių valstybės, visuomenės, kalbos, kultūros pažinimą. Aprėpti, be abejo, reikia daug plačiau, bet mūsų galimybės, ištekliai vis dėlto riboti – turim gerai žinoti tai, nuspręsti, kas yra svarbiausia, ir koncentruoti veiklą būtent į tai.
Originalas: Bernardinai.lt http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-13-lietuva-ir-lietuviskumas-20-metu-po-atgimimo/41708