Kalbėti su akcentu – modernu

Asta Borusevičiūtė

Kai sykį Hamburgo autobuso vairuotojas, išgirdęs Teresę Lipšienę kalbant lietuviškai, paklausė, kokia tai kalba, jos akys tiesiog suspindo. Atrodo, moteris to klausimo tik ir telaukė. Per kelias minutes lietuvė sugebėjo išpasakoti viską apie lietuvių kalbą, jos unikalumą ir Lietuvą. Per beveik 70 Vokietijoje praleistų metų ji priprato pasakoti apie šalį, kuri ilgus metus dažnam europiečiui atrodė tik pramanas be įrodymo žemėlapyje.

Šeima kalba lietuviškai

Nedidelio ūgio, tačiau net ir peržengusi aštuntą dešimtmetį kupina energijos. Tvarkingai sušukuotos žilos garbanos, ant kaklo – gintariniai karoliai: net, jei ir nereikia išeiti į žmones. Lietuvą palikusi būdama penkiolikos, kai su šeima traukėsi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis, dar ir šiandien lietuviškai kalba be jokio akcento.

„Kalbos nevalia pamiršti. Ją būtina branginti, juk ji tokia unikali, – paaiškina. – Mes su vyru Mykolu, tikru žemaičiu, namie tik lietuviškai kalbėjome.“ Lietuviškai kalba ir su savo vaikais: Aurelija Birute ir Bernardu Vytautu, gimusiais ir savo gyvenimą sukūrusiais Hamburge.

Savo vaikams visada pasakojo apie Lietuvą, laikėsi lietuviškų tradicijų, kol vieną dieną devynmetis sūnus, grįžęs iš mokyklos, nusivylęs paklausė: „Mama, kodėl man pasakoji apie šalį, kurios net nėra žemėlapyje.“ Pasirodo, berniukas, išdidžiai prisistatęs klasei esąs lietuvis, buvo išjuoktas, nes niekas apie tokią šalį negirdėjo, o ir žemėlapyje jos nerado. Net pati geografijos mokytoja.

„Nuo tada Bernardas nebesistengė kalbėti lietuviškai. Nors jis viską supranta, tačiau lietuviškai jo kalbant nebeišgirsi“, – apgailestauja T.Lipšienė.

Astos Borusevičiūtės nuotrauka

 

Demonstracijos Hamburge


Priesakus, kad sava kalba – ypač svarbu, ponia Teresė bandė perduoti ir kitiems tautiečiams. Apsigyvenusi Hamburge, ji mokė lietuvių kalbos kitų lietuvių vaikus, tuomečiam klebonui Venclovui Šarkai padėjo rūpintis lietuvių mokykla.

Besisukdama lietuvių bendruomenės gyvenime ji susipažino ir su būsimuoju vyru Mykolu. Svetimiems vaikams laiko nebeliko, nes reikėjo auginti savuosius. Šiems užaugus, moteris perėmė aštuoneriems metams Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkės vairą.

„Tai buvo ypatingi metai, – šiandien mena T.Lipšienė. – Blokada, nepriklausomybės paskelbimas, Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, tuomet sekė Latvijos ir Estijos nepriklausomybės.“ Kai visa Lietuva kovojo ir išsikovojo nepriklausomybę, šiems įvykiams liko neabejingi ir Hamburge gyvenantys lietuviai.

„Tiesiog sėdėti ir stebėti įvykius negalėjome. Norėjosi šaukti visam pasauliui – mes laisvi“, – pasakoja moteris. Taip ir darė: ėjo į Hamburgo gatves su plakatais, skelbiančiais apie Baltijos šalių nepriklausomybę, demonstravo prie Rusijos konsulato blokados laikais. Ir į sausio 13-osios įvykius Vilniuje Hamburgo lietuviai taip pat reagavo.

„Nesvarbu, kad buvo sekmadienis, sugebėjome leidimą iš policijos gauti ir išėjome į Hamburgo centrą. Kas su vaikų vežimėliaisais, kas su plakatais. Latviai ir estai prisidėjo. Net vokiečių prisijungė“, – džiaugėsi pavykusia taikia demonstracija pašnekovė. Jie norėję tik atkreipti visų dėmesį, ir tai pavyko – Lietuvos įvykiais susidomėjo vietinė spauda.

Pasitinka vaikystės klevas

Kur kas liūdnesne gaida jos balsas suskamba paklausus, kada paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje. „Paskutinį  kartą buvau 2004-aisiais. Labai norėčiau į Lietuvą, bet sveikata nebeleidžia. Norėčiau grįžti į savo Kelmės kraštą, Kelmės bažnyčią aplankyti“, – mintimis į gimtinę grįžta moteris.

Pašnekovė puikiai prisimena ir 1944-ųjų birželį, kai šeima nebeturėjo kito kelio – tik bėgti iš Lietuvos. Apie tą naktį ji pasakoja kiek netikėtai – su romantikos gaidele. „Šilta birželio naktis… Trečia valanda… Mėnesiena… Ir mes su visa manta – iš kamino ištrauktais lašiniais, papjautomis antimis, į maišus sukrauta patalyne, penki vaikai, tėvai ir močiutė. Tikrai buvo romantiška“, – paauglei naujas gyvenimo vingis neatrodė labai dramatiškas.

Iš Jurbarko Nemunu persikėlę į kitą krantą, kurį laiką gyveno Lenkijoje, tuomet persikėlė į Hamburgą. Ir į Lietuvą grįžo tik 1984-aisiais. „Kaip suspaudė širdį, kai savo kaime radome tik vieną sodybą, o ten, kur kažkada prabėgo mano ryškiausios vaikystės dienos, – linguojantį vienišą klevą ir apžėlusius pamatus“, –  ilgai lauktą akimirką prisiminė moteris.

Brangiausias daiktas

T.Lipšienė neslepia: puoselėti savo krašto kultūrą ir kalbą svetimoje šalyje nėra lengva, tam reikia užsispyrimo. „Mūsų šeimoje švenčiamos Kūčios, sekame įvykius Lietuvoje, rudenį stebėjome Europos krepšinio čempionatą, vardija moteris ir juokaudama priduria: Ir kasdien verdu sriubą – šį įprotį atsivežėme iš Lietuvos.“

Ilgesį gimtinei Hamburgo lietuvė stengiasi malšinti net paprastomis sulkmenomis – kad ir lietuviška duona bei rūkyta dešra. „Visada randu, kas man jų parveža“, – šypsosi moteris ir čia pat pasakoja apie jai brangiausią daiktą – tautinį drabužį, kurį kadaise pasisiuvusi pati.

„Pirkau audinį gabalais ir pati siuvausi. Tuomet mokėjau didelius pinigus – 300 vokiškų markių“, – pasakoja lietuvė, be širdžiai brangiausio drabužio nepraleidžianti nė vieno lietuvių renginio Vokietijoje.

Atsisveikindama T.Lipšienė pripažįsta: šaknis ji jau seniai įleido Hamburge, tačiau, kaip sako pati, lietuvis, kad ir kurioje svetimoje šalyje gyventų, yra ir liks svetimas. „Tik blogai aš nesijaučiu, net jei vokiškai vis dar kalbu su akcentu. Juk kalbėti su akcentu – modernu“, – šypsosi moteris.

Straipsnis is "Kauno Dienos" http://kauno.diena.lt

 

Palikti komentarą

Palikti komentarą, arba trackback from your own site. Jūs taip pat galite prenumeruoti šiuos komentarus RSS.

Jūsų el.pašto adresas niekada nebus perduotas tretiems asmenims. Užpildykite pažymėtus laukus *